Kaip pasakė toks  vienas poetas, pamiršau aš dabar, ką jis sakė...“ Palangos senojoje gimnazijoje spalio 21 dieną  iš visos Žemaitijos į popietę  Poezijos ruduo“ suvažiavo jaunieji poetai, drąsiai   kuriantys eilėraščius apie pasaulį, gimtąsias pelkes, Dievo jauką, laisvę ar... pragulas. Šventė – konkursas. Bet kuriuo atveju, pirmiausia – šventė, nes sutikti tiek daug kuriančių jaunų žmonių vienoje erdvėje – jau šventė. Žaisminga muzikine interpretacija (pagal šiuolaikinio rašytojo Tomo Dirgėlos naujausią kūrybą) prasidėjo renginys. Buvo pažadėta, kad skambės spalvos, kad jausim burokėlių skonį, šlamės ruduo ir bus lapų ir šakų kritimo metas“... Pažadus tesėjo.

Kai palinkėjau paukščiui laisvės, suplyšo jo sparnai.“

Jaunųjų kūrėjų eilėraščius vertinęs rašytojas Tomas Dirgėla (buvęs šios gimnazijos auklėtinis), jau žinomas Lietuvai kaip trijų knygų autorius, sveikino susirinkusius žaisminguoju savo moto: Pasaulį gali išgelbėti juokas ir vaikai.“  Akcentuodamas knygos reikšmę šiuolaikinei mūsų jaunajai visuomenei, jis šypsodamasis aiškino, kad poezija įnoringa, bet belstis reikia. Ir jeigu TOS durys  atsidaro, tai tikrai ilgam... Graži poetinė metafora. Poezijos DURYS. Taigi jaunųjų kūrėjų klausimas pakibo salės erdvėje: Ar kančia sukuria poetą? Ar poetas sukuria kančią?“     Ėmė lyti metaforų lietus. Galima ginčytis, ar turi prasmę jaunųjų poetų ,,miglotų žodžių kupini lapai“, ar jie ,,labiau lietinga audra nei žmonės“, ar ,,užkišti žaislai“. Bet mums, kurie save vadiname suaugusiais klausytojais, liko neramu, kad jų gyvenimas ne jiems priklauso“, kad varnalėšos supina kojas ir sielą“, kad juodoji viltis šeria žmogų svajonėmis“, kad jie drąsiai teigia: Kaip maža žemėj manęs.“ Matydama juos, dažnai banaliai juokaujančius, nenustygstančius gimnazijos koridoriuose, mąsčiau, kokią gilią ir jautrią sielą slepia akys, kokias mintis apgaubia dažyti plaukai ir ryškūs aksesuarai.

Aš tik lojantis šuo lietuje,

Neieškantis prasmės gėlyne.“

Džiaugiuosi, kai sutinku kuriantį mokinį. Ir tai nebūtinai poezija. Vaivorykštės“ gimnazijoj kūrybingų daug: piešiančių, šokančių, dainuojančių, vaidinančių scenoje, rašančių. Tokiems nebaisūs žodžiai pavargau“, nekenčiu“, pavydžiu“. Tokie dažniau varžosi patys su savimi, tokie norėtų turėti dar ilgesnes rankas“, kad pasaulį galėtų aprėpti. Jiems tikrai gyvenimas priklauso. Ateityje nereikės ištarti sąvokos ,,galėjau“. Jie visur bus save atradę, gyvenimas bus jiems priklausęs.

Naktimis kniaukdavo katinai, o močiutės šokdavo valsus.“

Mėlynės ant mano kūno priminė tavo akių spalvą.“

Rašyti – kaip prisigerti. Rytoj tikrai gailėsies.“

Ne, tos mintys – citatos  - ne mano mintys. Tai  jaunieji poetai savo eilėraščiuose  taip žaismingai mąsto. Mūsų poetai. Ieškantys savęs, nebijantys klysti, įnoringi, kritiški ir užsispyrę. Nebijantys kritikuoti ir patys būti kritikuojami. Į šią jaunųjų poezijos kūrėjų šventę – konkursą literatūros mokytojų Zofijos Vaitkuvienės ir Rasos Rusteikienės paraginti nuvyko ir du Vaivorykštės“ gimnazistai: Paulius Valteras (IV klasė) ir Julija Anužytė (III klasė). Abu kūrėjai buvo pastebėti ir vertinimo komisijos įvertinti – Paulius 2 vietos laimėtojas eilėraščių pluošto“ konkurse, o Julijai įteikta rašytojo  dovana vieno eilėraščio konkurse.  Smalsu, ar jaunųjų gimnazistų kūryba verta Bangos“ skaitytojų aplodismentų? Literatūros mokytojos savo mokinius palydi nuoširdžiomis palaikančiomis šypsenomis. Tegu  kūrybą sėjančių bemiegių naktų būna daugiau... Ir tegu TOS  DURYS atsidaro ilgam, kad nereikėtų liūdnai prisiminti laikų, kai bitės vaišino žmones“.

 

Julija Anužytė (Vaivorykštės“ gimnazija IIIe klasė)

Būti

Ar pameni, kaip mums besėdint ramiai
Ant senojo klevo kamieno
Pakilusį paukštį ore pamatei, ir tarei,
Jog norėtum tik vieno?

Vieną kartą sparnuos saulės žarą surinkt
Ir javų galvose išbarstyti
Vieną mano gyvenimą, kregžde pasivertus,
Sukarpyt, uodega išsklaidyti.

O tada iš miškų prisirinkti žiedų,
Jį ramunių galvom sukaišyti,
Ir žalsvais kaspinais pakalnučių stiebų
Suvarstyt, tvirtai sutaisyti.

Prakalbai tu tylom lyg nakties ramumon
Savo kimstantį balsą pasiuntus:
Sukaišyt, suraišyt ir snapu uždaryt
Į nematomą stiklo dėžutę...

Vieną kartą laukuos, nedrebant nuo rasos
Tarp dangaus ir stiebų pasklandyti.
Man nutūpt ant peties, sušnabždėti „išties...“
Ir virš klonių aukštai vėl pakilti.

Ar tu pameni tai, ką dabar aitvarai
Aukštumoj besklandydami šnabžda?
Ką jau kito rudens lapas klevo krentąs
Užkliudys, į kamieną atremtą?

Liauno stiklo dėžėj, taip seniai bevertoj
Miršta tavosios tvirtosios siūlės.
Jau nuvytę stiebai raitos, krenta lengvai
Krištoliniam karste pasmerkti tyliai žūti.

Dideli karpiniai – kregždės žirklių vergai
Ima žemėn byrėt po truputį.
Nebegrįžus ilgai, su visam išnykai
Sušnabždėjus „Išties, verta būti...“

 


Paulius Valteras (Vaivorykštės“ gimnazija IVc klasė)

Minčių morgas

Atėjo daktaras į minčių morgą
Apžiūrėti kas šiandien atvyko
Labai jis mėgo šitą darbą
Noriai keldavosi jis kiekvieną rytą
Viena mintis norėjo skristi
Tačiau teko jai skaudžiai nukristi
Susidūrė ji su žiauria realybe
Toji nužudė mintį išsyk
Antroji norėjo amžinai gyventi
Stengėsi ji amžinai nepasenti
Pasaulio dėsnius ji ignoravo
Ir netikėtai mirė iš bado
Trečiosios norui teko išsipildyt
Užsigeidė ji mirtį pašokdinti
Šoko taip ilgai ir ugningai
Jog mirčiai teko ją namo pasiimti
Daktarui patiko iš tų minčiu šaipytis
Drąsios mintys jį juokino ir pykdė
Jam patiko faktas kad jom teko mirti
Nekantravo jis iš minties ištraukti sušalusią širdį

 

Rusteikienė, Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros, teatro mokytoja