Ši žiema gal ir neįkyri savo išdaigomis, tačiau kiekvienas mūsų dar rudenį pradedame laukti sekančios vasaros ar pavasario, tarsi pamiršdami žiemos sezoną. Ir čia būname ne visuomet teisūs- šaltasis metų sezonas ne mažiau patrauklus, dvasingas, teikiantis kūrybinių polėkių, ugdantis pastabumą, savito grožio matymą. Tuo buvo galima įsitikinti apsilankius mūsų gimnazijos mokytojų metodininkių  I. Juciuvienės ir J. Jokšienės kartu su vienuoliktokais surengtoje popietėje „Metų laikai“, po kurios dažnas pamatė ir išgirdo tai, kad jo nemėgtas purvinas ruduo dar ir auksu blizga, kad užsitęsęs pavasaris vis tik laiku nusišypso snieguolės žiedu, o vasarai komplimentai net nereikalingi.

Poezijos, muzikos ir  fotografijos šventė- taip galima trumpai nusakyti renginio esmę. Popietę pradėjusi mokyt. I. Juciuvienė pabrėžė, kad sueigos tikslas- pamatyti, išgirsti, pajausti, o uždavinys- išsinešti. Gamta- mokytoja, kūrėja,  įkvėpėja  poezijai, muzikai. Kreipdamasi į gimnazistę Viktoriją Šaulytę, kurios fotografijų peržiūra dar laukė savo eilės, kolegė pasidžiaugė, kad Viktorijos hobis- fotografuoti, šiandien jau privalo būti ne tik žinomas aplinkiniams, bet jo vaisiais privalu pasidžiaugti visiems. „Fotografuodama nepavargstu, brolių davanotas fotoaparatas neleidžia pavargti,“-trumpai tepasakė jaunoji fotografė. Laukimas pamatyti užfiksuotų gamtos stebuklų neprailgo kol mokyt. J. Jokšienė trumpai pristatė A, Vivaldžio vieną iš žinomiausių kūrinių „Keturi metų laikai“, kur jis perteikia skirtingu metų laiku kylančius jausmus. Svarbu tai, kad šio italų kompozitoriaus muzika ne tiek akademinė, kuria gali gėrėtis siauras intelektualų ratas, - ji vienu metu prieinama ir suprantama ir išgirstama plačiosios publikos. Gal dėl to šio kūrinio atskiros dalys- „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“,“Ruduo“, skambėjusios fotografijų ciklų peržiūros metu, susirinkusiems teikė ypatingą jausmą, lydimą dėmesio, susižavėjimo vaizdais ekrane, laukimo, muzikos galios suvokimo, gal dėl to popietėje vyravo ramybė, dvasios pakylėjimas, kiekvieno pasidžiaugimas savo pasirinktu sprendimu, kad AŠ čia.

„V. M. Putino  eilėraščių cikle „Mano mėnesiai“atsispindi metų laikų kaitos ir žmogaus gyvenimo tema,“-pabrėžė mokyt. I. Juciuvienė. Skambant A. Vivaldžio „Žiemai“, vienuoliktokas Kristijonas raiškiai perskaitė keletą minėto ciklo posmų, jo klasiokė Neda sužavėjo deklamuodama poeto eiles apie vasarį, o tuo pat metu ekrane susirinkusieji stebi Viktorijos fotografijų seriją, kurioje tik žiema... Stebėjau ir aš, negalėdamas nepasidžiaugti augančios fotomenininkės skoniu, pastabumu, gebėjimu užfiksuoti nuotraukose tai, kas, rodos, ne kasdien ir ne kiekvienam pastebima- tai ir šerkšnu padengta ganyklos aptvaro spygliuota viela ar snaigių svorio neatlaikius ir lūpomis žemę palietusi smilga, tai ir žiemos speigui visomis išgalėmis besipriešinantis dar ledu nepadengtas upelis ar vėjo nenupūstas pašalėn jau sustingęs klevo lapas, bandantis pasislėpti sniege ir kiti vaizdai. O kai gimnazistų grupė, dinamiškai judėdama padainavo pavasariškos nuotaikos dainą,  vienuoliktokės Urtė, Sonata ir Lijana perskaitė poeto eiles apie kovą, balandį ir gegužį, skambant A. Vivaldžio „Pavasariui“, ekrane jau žavėjomės Viktorijos „pavasariu“-  darbštuolė bitė, pajutusi Saulės dėmesį, jau darbuojasi pirmajame pavasario žiede, miškelio šlaite besiburiančios pakalnutės, taip nedrąsiai keliančios savo baltus varpelius į viršų ar rasos lašas, patogiai įsitaisęs gėlės žiede... Metų laikui- vasarai - V. M. Putinas  taip pat nelieka skolingas, - tuo įtikino gimnazistai  Vitalija, Julius ir Dominykas, perskaitę „ Birželį“, „Liepą“ ir „Rugpjūtį“, skambant „Vasarai“ o tuo pat metu susirinkusiems gėrintis nuostabiu reginiu- taip vaikystę primenančiu žemuogių vėriniu ant smilgos ar vasaros saulėkaitoje besilepinančiu žalčiu, gandralizdžio neskubančiu palikti  rūpestingu gandru... Beliko laukti, ką išvysime Viktorijos „rudenyje“, kas įvyko tuoj po to, kai nuskambėjo gimnazistų atlikta daina apie šį metų laiką. Skambant minėto kompozitoriaus „Rudeniui“, mus žavėjo ąžuolo gilės kepurėlė, gal būt, voverės palikta per nerūpestingumą, verkiantys voratinkliai, tarsi jausdami savo egzistencijos baigtį, principingoji gervė, nenorinti palikti savo vasarvietės... O poeto V. M. Putino  Sigitos, Gabijos, Ritos skaitoma lyrika, atspindinti rudenio žvarbą ir to metų sezono žmonių nuotaikas, tarsi ir užbaigė popietę.

Po renginio skirstėmės neskubėdami, turtingesni kažkuo, dažnas mintyse nešdamiesi atgaivintą mintį ir norą ne tik prisiminti V. M. Putino poeziją ar pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“, ar mintis, keliamas „Valdove“, bet kartu dar syk suvokę, kad tiek poeto žodis, tiek smuiko nekantrus garsas ar grožio matymas mus supančioje aplinkoje ir yra tai, kas leidžia žmogui augti, gal net- keistis.

Adomas Neimontas, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos fizikos mokytojas