Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Ne be pagrindo. Kalba – svarbiausia informacijos perdavimo, žmonių bendravimo priemonė. Be jos nebūtų visuomenės, pažangos, kultūros. Pasaulio istorija mena beraštystės laikus, net amžius, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kad žmonija išsiverstų be kalbos. Net šventose knygose paliudijama jos dieviškoji prigimtis, mat, žmogų nuo kitų būtybių būtent ir skiria ši esminė galia. O per gimtąją kalbą žmogus savo būtį susieja su savąja tauta. Tad „kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“? Taip XVI a. pabaigoje retoriškai, bet tikslingai klausė Mikalojus Daukša. Ką šiandien galėtume atsakyti mes?

Dažnai net nesusimąstome, kokia savita, sena ir tituluota pasaulyje kalba šnekame. Pripažinkime, retai ją šloviname, dažniau darkome, kraipome, teršiame. O štai vienas žinomiausių dienraščių pasaulyje „The New York Times“ rašė: „Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir nuostabia gramatine struktūra. Yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos. (...). Pirmykštė arijų civilizacija turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje“.

Taigi, maža Lietuvos teritorija ir lietuvių kalba. Kol abi buvo išvien, atsilaikė visoms negandoms: vokiečių kolonizacijai, Rusijos carinei priespaudai, draudusiai lietuvišką spaudą, net kalbėjimą viešai, lenkinimui, teigusiam lietuviškos kalbos prasčiokiškumą bei netinkamumą meniniam žodžiui, sovietų okupacijai, stačiusiai statybos gigantus ir sąmoningai kvietusiai rusų specialistus gyventojų sumaišymui. O kur dar prievartinė kolektyvizacija, senų sodybų lyginimas su žeme, tremtis Sibiro platybėse?! Kiekvieną savo lemties dalią lietuvis išsakė, apraudojo  kūrybingu žodžiu.  Nors nepaprastai sunku buvo savo kalbą išlaikyti karų, perversmų, okupacijų metu, bet pavyko! Tuo labiau... žmonės dainavo, šoko, kad net skambėjo laukai, o, pasitelkus pagalbon puoselėjamus tautos papročius, gyvenimiškoji ir dvasinė patirtis išsiliejo vingriausiomis melodijomis, pasakomis, patarlėmis, mįslėmis, pasakėčiomis, satyromis, eilėmis ir humoreskomis. Ar todėl, kad labai brangino laisvę, mylėjo savo kraštą su šiaudinėm pastogėm, rūtų darželiais ir durų slenksčiais? O gal, sakysit, bepigu, jie turėjo Kleiną, Donelaitį, Jaunių, Jablonskį, Basanavičių, Būgą, Vaižgantą, Baranauską, Kudirką, Čiurlionį, Maironį, Valančių ir daug kitų šviesuolių? Atsakymas, manau, itin paprastas: tautiečiai atsakingai ir įžvalgiai naudojosi kalba kaip įrankiu patirčiai kaupti, tuopat vieningai saugojosi nuo visokio blogio, troško mokslo šviesos ir patys nenorėjo nei nutautėti, nei būti pavergti, gebėjo atskirti svetima nuo sava, o iš svetur paėmė tik tiek, kiek būtina buvo tuo metu. Šią mintį patvirtina ir 1975 m. viename rusų sociolingvistų veikale užtiktas nusistebėjimas: daugelyje respublikų rusų kalba jau pagrindinė, bet labai, esą,  keista, kad Pabaltijo ir Užkaukazės respublikų dar nepavyko nutautinti.

Šiandien esame visom prasmėm laisvi. Niekas nebedraudžia mokytis ir puoselėti gimtąją kalbą. Tik kažkodėl skambinama varpais: gimtosios kalbos mokymasis Lietuvos mokykloje žemiau vidutinio lygio! Kurgi ne. Iš reklaminių šūkių  veržiasi “topinės” kainos, iš ekranų sklinda projektų vertinimo narių priekaištai dėl netaisyklingos dalyvių anglų, bet ne lietuvių kalbos. O kur dar angliški atlikėjų vardai, moterų sutrumpintos pavardės, televizijos laidų, prekybos centrų, kavinių pavadinimai? Be to, ne vienas žinome, kaip kūrėme tautinę mokyklą. Ar ją turime?! Deja. Kiekvienas tautinis atgimimas prasideda nuo kalbos, etnokultūros ir istorijos gaivinimo. O mes išmetėme iš mokymo programų Ievą Simonaitytę, sumažinome Salomėjos Nėries kūrybos, prikimšome užsienio autorių... Žvalgėmės į svetimas ugdymo sistemas bei programas ir paniekinome turėtą patirtį. O juk visi suvokiame, kad ant naujų nestabilių, nepritaikytų, nepatikrintų ir dar svetimų pamatų kažin ko nepastatysi...

Anot juokaujančių kalbininkų, „anksčiau rusenome, dabar anglėjame“. Kodėl šiandien svetimoji kultūra pasidarė artimesnė už savąją, o darkyta gimtoji kalba, prikaišiota angliškų žodžių „yes“, „super“, „fanas“, „baby“, „farai“, „fainas“, miela daugumos ausiai? Šiems skubu pranešti, kad pati anglų kalba turi 70 procentų skolinių, daugiausia iš prancūzų ir lotynų kalbos. Ir dar... Svetima kalba žmoguje kyla tik iš atminties, o gimtoji – iš prigimties. Tad gal mes pristigome moralių lietuvių, jaučiančių vidinį ryšį su kalba arba sąmoningai suvokiančių pareigą gimtosios kalbos mokytis visą gyvenimą? Gal tiesiog nebemokame gyventi laisvėje? Mat sava teritorija mūsų neberiboja, papročiai ir tradicijos nebesaisto, pasklidome po visą pasaulį, pasiekę visų laikų emigracijos viršūnę. Bet ar tik teritorinę emigraciją? Ta kita emigracija pakanti mankurtams – žmonėms ne tik be savos žemės ir istorijos, bet ir be pagarbos papročiams, kalbai, savitai kultūrai. O ir likusieji savame sklype aukštų technologijų amžiuje naikiname žodžio galią bei meną. Jaunimas dažnai vartoja tarptautinius žodžius, paplitusius virtualioje erdvėje, žargonus, taip pat įvairius trumpinius, o emocijas labiau linkę perteikti ne žodžiais, bet įvairiais simboliais. Pavyzdžiui, norėdami pasakyti „juokiuosi“, rašo dvitaškį ir raidę D, norėdami pasakyti „šypsausi“, akimirksniu sumaigo dvitaškį ir skliaustelius. Kai reikia, akį merkia dvitaškiu ir skliausteliais, o bučiuoja vėl tuo pačiu dvitaškiu ir žvaigždute. Tokią kalbinę išraišką pasirenka ir dažnas suaugusysis. O kur dar įvairiataučių keiksmažodžių margaspalvė tirada? Taip skursta mūsų kalbos žodynas. Pateisinamas būtų nebent saikingas svetimybių naudojimas ten, kur reikia, pavyzdžiui, charakterizavimui, ir tik remiantis gimtosios kalbos pasauliu bei dvasia.

Ne paslaptis, dažnai sunku surasti žodžius tam, ką matome ar jaučiame. Bet kai surandame tinkamus, jie kaip skulptoriaus kaltas akmenyje ar marmure iškala pasaulio vaizdą. Kitaip tariant, įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir nulemia mąstymą. Nes kalba ne tik sujungia pojūčius ir protą, bet yra ir minčių atsiradimo šaltinis, padeda atrasti tai, kas anksčiau buvo nežinoma, nepažinta. Mano, kaip ir visų lietuvių kalbos mokytojų, apskritai, švietimo ir  kultūros, minties ar rašto žmonių, nuolatinis darbas susijęs su žodžiu. Žodis yra ir darbo įrankis bei priemonė, ir darbo stalas, ir, žinoma, rezultatas. O jis nuolat apmąstomas,  juo džiaugiamasi, dėl jo ne retai sielojamasi. Ko daugiau – pasigėrėjimo ar liūdesio? Tai priklauso nuo žmonių santykio su kalba pasirinkimo. O jis gali būti dvejopas.

Apie atėjimą į šį pasaulį žmogus praneša savo riksmu. O vėliau susiduria su gimtąja kalba, kuri, deja, nėra vien ištikima bičiulė, bet ir klastinga, netgi, sakyčiau, įnoringa. Taip, taip, nes santykis su kalba yra nuolatinės grumtynės su milžine. Ar žmogus jas laimės – priklauso tik nuo jo paties noro, pastangų, pilietiškumo bei tautiškumo sampratos, vertybių skalės, sąlyčio su tikrove. Taigi, jei kalbai mesi iššūkį, pirmiausia, pagarbiai nulenkęs galvą jos didybei ir grožiui, jausdamas jos alsavimą, pulsuojančią gyvą dvasią (kalbos istorija ir turtai neišsemiami), laimėsi pirmą kėlinuką.  Jei paties siekiamybe taps kalbos ne tik žinojimas, bet ir mokėjimas, turtinimas, o ne skurdinimas, stiprios valios bei charakterio asmenybės ugdymas(is), nejučia pajausi, kaip kalba tau tiesia ranką. Kai tavo laisvas mąstymas supulsuos ir išsilies į kalbą, dvelkiančią būties gilumomis, tikruoju gyvenimu – tu jau vienoje gretoje su gimtąja kalba. Kitaip tariant – pagarbus laimėtojas. Antra vertus, jei, puolęs į paniką, pasiduosi tikrovės keliamoms problemoms, jų išsigąsi, dar blogiau, pasimesi, kalba tau nepaklus ir  neatskleis visų savo galimybių bei lobių, atvirkščiai, „taps kliūtimi, judesius kaustančiais pančiais“ (S. T. Kondrotas). Vadinasi, nesugebėsi naudotis visomis gimtosios kalbos išgalėmis, nepavyks tinkamai atskleisti ir savo esmės. Tampi priešininku? Tam tikra prasme – taip.

Lietuvi, ką renkiesi tu?..

Aurelija DAUGĖLIENĖ,
Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos
Lietuvių kalbos mokytoja