Palydint mokslo metus, grupė ištvermingiausių mūsų gimnazijos 5- 11 klasių moksleivių, paraginti mokyt. I. Januševičienės ir E. Norvilo, tą ankstų paskutinės gegužės dienos rytą pėsčiomis išėjo į savotišką mokiniams „nežinią“- ekstremalų žygį po Veiviržėnų seniūniją. Juk dažnam šis žodis „ekstremalus“ vaizduotėje asocijavosi su sunkumais, naujais potyriais, savęs patikrinimu ir drąsa. Pirmosios žygio minutės (o ir vėlesnis laikas) akivaizdžiai parodė, jog mokiniai buvo teisūs.

Žygio vadas ir siela, buvęs gimnazijos moksleivis, šiandien- karo policijos eilinis, Klaipėdos universiteto kūno kultūros ir sporto pedagogikos studentas Audrius Auzocalitas, visa savo esybe (vien jo apranga vertė susitelkti) puikiai buvo numatęs maršrutą, dar prieš išvyką instruktavo visus kaip elgtis ir ko tikėtis žygio metu. Jo klausydamiesi visi pritilome, ne vienam kilo mintis, ar pusiaukelėje  „nenusirašysime“, ar neapvilsime savęs , mokytojų, Audriaus, tėvų pasitikėjimo. Tik palikus Veiviržėnų miestelį, pirmasis išbandymas- šturmuoti srauniąją Veiviržą. Dalis „ekstremalų“ stabtelėjome, žvilgsniu ieškodami gamtos padovanoto liepto ar perėjos. Ne, ne patogumų ieškoti buvo numatęs Audrius- to nesimatė. Devintokė Aistė, mokyt. Alva pirmosios parodė pavyzdį- juk vandens tik iki kelėnų, tad ar čia verta mąstyti- kliūtis buvo įveikta. Aštuntokas Rokas, šeimoje įgijęs džentelmeniškumo pradmenis, dalį mergaičių, mokytojų pasisiūlė nešte pernešti per tėkmę, ką ir padarė. O priekyje sutiktas upės aukštas skardis tebuvo tik maža dalelė to, ką kiekvienas patyrė prieš tai. Spartus vado žingsnis vertė neatsilikti niekam, nes debesuotas dangus ir Saulė būtų menkas pagalbininkas pasiklydus ar atsilikus nuo grupės, juk mes ne magelanai ar kolumbai ir žvaigždės vargu ar padėtų. Kai po kojomis pajutome žliaugsint vandenį, pamatėme vienur kitur vandens akutes, ne vienas griebėmės lazdos, tačiau jų neprireikė- Audrius žinojo ką daro- turime pajausti ir tokį „malonumą“, kad ir trumpalaikį. Po valandos kitos miško palaukėje, Veiviržos ir Šalpės santakoje mus pasitiko ypač pavyzdingai prižiūrima ir puoselėjama sodyba (apie jos grožį galima romaną parašyti). Stabtelėjome joje trumpam poilsiui. Ir kai mokytoja Alma priminė, jog tai Toliušių sodyba, man prieš akis šmėstelėjo buvusio auklėtinio Juozo Toliušio mama- tai jos, taip mėgstančios poeziją o ir pačiai valdančiai plunksną bei sūnaus Juozo šeimos grožio supratimo įkūnijimas! Tai viena iš tų mamų, kuriai rūpėjo vaikų mokymosi rezultatai, galimybės, kuri, kaip ir jos atžalos, buvo suaugus su vaikų mokykla. Prisiminimai... Gera, kai jie suvirpina širdį, sušildo jausmus. Laikas nelaukė, o ir žygio vadas žino ką daro- išvyka tęsėsi- paėjėję kilometrą kitą nuovirtomis turtingu mišku, kirtome žieminių rapsų lauką, žirnių pasėlį, išsigandusių žvarbos miežių plotus. Ir aš pagalvojau- gaila, kad lietuviškų linų , jų žydrio nematyti, kad dar rugiagėlės ( „vasilkos“- taip tremtiniai savo dainose vadino jas) mėlynai nesišypso - ar neprarasime dalies grožio, spalvų reginio? Ne, to neatsitiko ( o vis tik daug kam jau pamiršto ar nematyto žydinčių linelių žavesio niekas nepakeis)- lauko ir pievų gėlės tarsi kompensavo tą praradimą, gal laikiną, tad rūpestingai žygio metu parengta jų puokštė, kaip padėka vadui Andriui, neprarado savo vertės ir grožio.

Kelionės pabaigoje greta ėjome dviese- vyriausias ir jauniausias iškylautojai. Ir kai aš paklausiau penktoko Almanto, ar nepavargote, jo gyvos akys ir tvirtas žingsnis ir buvo atsakymas į mano paklausimą tarsi kartu bylojantis, jog berniukas lieka laukime kitų išbandymų. Šaunuolis tu, Almantai, kaip ir tavo klasiokas Stasys, kaip ir vyresnėlės Gabija su Sigita, kaip ir Aistės sesuo Samanta, Kęstutis ir kiti „ekstremalai“. Negaliu pamiršti minėto Roko brolio Luko poelgio- kai lenkdamas grupę žygeivių vienas berniukas netyčia įžengė į vasarojaus želmenis, Lukas perspėjo, jog mindžioti pasėlio nevalia, pats tuo metu atsargiai ieškodamas kur dėti koją, kad po to širdis ir sąžinė liktų ramios. Tu, Lukai, likai dar vienu tos dienos didvyriu!

Neužilgo mokiniams vasaros metas, atostogos… Esu tikras, kad ne vienas žygio dalyvis gal susimąstys ir plačiau- ar tik ir pats gyvenimas nėra ekstremalių išbandymų trąsa? Gal mes to dar nejaučiame, būdami tėvų glėbyje, bet juk laikas nestovi vietoje… Tad taip ir kirba mintis pasakyiti, nemoralizuojant,  cituojant savo buvusio auklėtojo, šviesios atminties fizikos mokytojo L. Bilevičiaus žodžius: “Tik darbas jums padės nugalėti!”. Savo laiku ir Poetas Just. Marcinkevičius patarė: „Jei iš viso yra pašaukimas, tai kilniausias pašaukimas yra darbas.“ Jūsų mano aprašomas žygis į „nežinią“- kruopelytė to didžiojo darbo ir aš didžiuojuosi tuo, kad jums tiesiausią kelią į tai parodė jūsų mokytojai I. Januševičienė ir E. Norvilas kartu su Audriumi.

Adomas Neimontas, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazija

Foto- I. Januševičienės („Akimirka iš žygio“)

Scroll to top