Turbūt dauguma esame girdėję mintį, kad mokymasis – kelionė, o pamoka –  ne tik vadovėlio studijavimas, tai ir gyvenimo tyrinėjimas. Todėl mes, Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos IIe ir IIf  klasių mokiniai, lydimi klasių vadovių Aldonos Matulaitienės, Ingridos Jančauskienės ir lietuvių kalbos mokytojos Zofijos Vaitkuvienės, savo mokymosi kelią ir nutiesėme į mažąją Lietuvos kultūros sostinę Priekulę.

Edukacinės išvykos tikslas – pažinti savo gimtąjį kraštą ir įvertinti kultūrinio paveldo įtaką šiandienos gyventojui.

Kad darbas būtų veiksmingesnis, pasidalijome į dvi grupes. Vieni patraukė apžiūrėti rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus, o kiti - į kelionę po senąją Priekulę.

Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė paragino mus įsivaizduoti, kad dabartinėje  Priekulės Vingio gatvėje (simboliška, kad pažintį su mažąja Lietuvos kultūros sostine pradėjome gatvėje, tokiu pačiu pavadinimu, kur stovi ir ,,Vaivorykštės“ gimnazija)  labai ilgai nebuvę nė vieno namo. Tada aktyviausias mokinys ištraukė kortelę su palinkėjimu. O, varge, pasirodo mūsų skaitymo įgūdžiai prasti, nes vos vos perskaitėme gotišku šriftu parašytą XIX a. tekstą.  Apžiūrėjome miesto aikštę, kurioje kadaise šurmuliavo turgaus lankytojai. Vieni pirmąsyk išgirdo, kiti tik pasitikrino, kokia Priekulės vardo kilmė.  Aplankėme rašytojos I. Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimas“ veikėjo Pusernos kapą, prisiminėme, kad rašytoja jį vaizdavo piktą, kitiems bloga linkintį. Pasirodo, priekuliškiai apie buvusį dvarininką daug gąsdinančių istorijų pasakoja. Pasižvalgėme po  vietas, kuriose anksčiau buvo Priekulės mokykla ir bažnyčia. Įsitikinome, kad laiko tėkmė  ir, žinoma, agresyviai nusiteikę žmonės geba pakeisti, net sunaikinti statinius – juk didingi Priekulės bažnyčios, varpinės mūrai dabar visiškai dingę.

Gimnazijos pirmoje klasėje susipažinome su Klaipėdos krašto metraštininke Ieva Simonaityte, perskaitėme jos romaną ,,Aukštujų Šimonių likimas“, stebėjome ir aptarėme Priekulės I.Simonaitytės gimnazijos mokinių meninę kompoziciją „Žemės takais, kur erškėčiais nusėta…“ O štai edukacinėje išvykoje  turėjome galimybę pamatyti autentiškus rašytojos namus, kur ji vasaromis rašydavo, priimdavo svečius, atsipalaiduodavo. Net kvapą užgniaužė jausmas, jog vaikščiojame tame pačiame name, kur kadaise garsi rašytoja kūrė. Kol memorialinio muziejaus vadovė Laima Lemežienė kalbėjo apie Ievos Simonaitytės, kuriam laikui pasivadinusios Eglės slapyvardžiu, gyvenimo istoriją, mes apžiūrėjome originalias nuotraukas, pirmojo leidimo knygas, netgi  išvydome rašiklius, kuriais rašė žymiųjų romanų „Aukštujų Šimonių likimo“ ir „Viliaus karaliaus“ autorė. Ne vienas pasvarstėme, ko reikia, kad gebėtum kurti, kad ir tapęs žymus, nepamirštum savo gimtojo krašto?

Edukacinė kelionė – vertinga patirtis tiek man, gimnazistei, tiek mokytojoms, kadangi galėjome patyrinėti lietuvių klasikės Ievos Simonaitytės gyvenimą, aplankyti vietas, kuriose ji lankėsi, o vėliau aprašė savo knygose.  Šįkart mes pasimokėme ne tik akademinių dalykų, bet lavinome klausymąsi, atsakingumą, pagarbą vienas kitam. Ne vienas grįžome supratę, jog esame ne vien mokiniai, mes – istorijos, kultūros kūrėjai ir saugotojai.

 

 


Gabrielė Čiunkaitė,  IIf  klasės gimnazistė
Karolinos Petkutės, IIe klasės gimnazistės, nuotr.

Scroll to top